„Ši siena buvo ideologinio Europos ir viso pasaulio padalijimo riba. 1989 metų pradžioje Vengrijoje prasidėję pokyčiai, geležinės uždangos žlugimas balandžio mėnesį ir pirmieji laisvi rinkimai birželio mėnesį Lenkijoje pasiekė kulminaciją griuvus Berlyno sienai, šis įvykis po 4 dešimtmečių priespaudos režimo atvėrė kelią atgauti laisvę centrinės ir rytų Europos kraštams“, – rašoma Europos Sąjungos episkopatų komisijos (COMECE) deklaracijoje, skirtoje 30 metų sukakčiai nuo Berlyno sienos žlugimo 1989 metų lapkričio 9-ąją. Tai buvo vienas iš svarbiausių naujausių laikų Europos istorijos momentų.
Galima priminti, kad ši siena Berlyne pradėta statyti 1961 metų rugpjūčio 13-ąją. Ja 28 metams buvo atskirti tame pačiame mieste gyvenę giminaičiai, draugai, kaimynai ir bendrapiliečiai. Siena tapo dviejų blokų, demokratinio ir komunistinio, simboliu. Galima pasakyti, kad nuo pat pradžių ši siena buvo ne vien atskirumo ar priešiškumo, bet ir atsilikimo simbolis: komunistinis režimas sieną pradėjo statyti dėl to, kad tūkstančiai žmonių, dažnai jaunų ir išsilavinusių, perbėgo į vakarinę dalį, nes čia buvo daugiau laisvės ir gerovės.
1989 metų lapkričio 9-ąją ir kitomis dienomis Berlyno sienoje buvo atverta dešimtys praėjimų, kuriuos abejomis kryptimis kirto šimtai tūkstančių žmonių, apimtų pakilios nuotaikos ir nuojautos, kad kažkas netrukus pasikeis. Netrukus siena pradėta griauti platukais ir sunkiąja technika.
Jaunuoliai griauna sieną plaktukais
Lapkričio 13-ąją dieną popiežius Jonas Paulius II pasiuntė laišką Berlyno vyskupų konferencijai, kuriame kreipėsi tiek į vyskupus, tiek į visus katalikus.
„Šiomis gilių permainų jūsų tėvynėje dienomis iš krikščioniško solidarumo jaučiuosi labai vieningas su jumis ir visais jūsų krašto žmonėmis. Meldžiu su jumis Dievą, užtariant Viešpaties Motinai, kad galėtų išsipildyti žmonijos lūkesčiai dėl teisingumo, laisvės ir vidinės bei išorinės taikos. Darykite viską, kas įmanoma, nors ir esate nedidelė kaimenė, kad atnaujintumėte savo krašto žemės veidą, Šventosios Dievo Dvasios galia, kartu su visais geros valios žmonėmis, ypač su krikščionimis evangelikais“, – rašė popiežius.
1961 metais pradėta statyti Berlyno siena stovėjo 28 metus
Praėjus trims dešimtims metų galima konstatuoti, jog pokyčiai iš tiesų milžiniški, tačiau trokštamos permainos dar neįvyko.
„Tiesa, kad ne visi sienos griovimo sužadinti lūkesčiai buvo patenkinti. Taip pat nepaneigiama, jog ideologijos, dėl kurių siena buvo pastatyta, dar ne visai išnyko Europoje, tebegyvuoja joje, nors ir skirtingais pavidalais. Kaip krikščionys pripažįstame, jog Kristus „yra mūsų sutaikinimas, iš abiejų tautų padaręs viena, sugriovęs viduryje stovinčią pertvarą, savo kūnu panaikinęs priešybę (Ef 2, 14)“. Berlyno sienos žlugimas nėra vien praeities įvykis, kurį reikia švęsti, tai taip pat pranašiškas matmuo. Jis mus moko, kad statyti mūrus tarp tautų nėra sprendimas, tai kvietimas dirbti dėl geresnės ir labiau integruotos Europos“, – rašo 27 COMECE priklausantys ganytojai, tarp kurių ir Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila.
1996 metais šv. Jonas Paulius II simboliškai praėjo pro Brandenburgo vartus Berlyne
„Turime prisiminti svarbų šv. Jono Pauliaus II vaidmenį ir jo padrąsinimą: Europai reikia kvėpuoti abiem plaučiais! Pripažįstame, jog gijimo ir susitaikymo procesas yra delikatus ir sunkus. Dar ir šiandien kai kurioms praeities režimų aukoms šis procesas toli gražu nesibaigė. Jų ryžtas, įsipareigojimas ir kančia buvo lemiami tos laisvės įgijimui, kuria Europa džiaugiasi šiandien. Norime priminti ir remti tuos vilties ženklus ir lūkesčius dėl geresnės ateities Europoje ir visiems europiečiams, kurie vadovavo tam istoriniam momentui 1989 metų lapkritį. Dėl šių motyvų kaip krikščionys ir piliečiai europiečiai kviečiame visus europiečius dirbti vardan laisvos ir vieningos Europos atnaujinto dialogo procese, kuris pranoksta mentalitetą ir kultūras, darbuokimės gerbdami mūsų skirtingas istorines patirtis, dalindamiesi bendros taikios ateities viltimis ir lūkesčiais“, – linki deklaracijos signatarai. Jie pažymi, kad mums reikia susitikimo kultūros, kurioje mokama vienas kitą girdėti. Kaip krikščionys esame kviečiami skelbti ir liudyti Evangeliją, suprasdami, kad „žmogaus slėpinys tikrai nepaaiškėja niekur kitur, tik įsikūnijusio Žodžio slėpinyje (GS, 22 )“, kad tai Šventoji Dvasia yra naujo įsipareigojimo atraminėms Europos vertybėms – teisingumui, laisvei ir taikai – versmė ir pagrindas. (RK / Vatican News)
